Ryte virtuvėje buvo vėsu. Ant stalo – vakar palikta puodelio žymė, lyg mažas mėnulis, primenantis, kad vakar irgi gyvenau. Virdulys tyliai sušnypštė, o už lango kažkas skubėjo – gal žmonės, gal pats gyvenimas, kuris niekada nelaukia. Aš neskubėjau. Man jau seniai nėra kur skubėti.
Rankos šiandien sunkesnės nei vakar. Sąnariai primena save kaip seni pažįstami – ne iš geros valios, o iš įpročio skaudėti. Kartais atrodo, kad kūnas tampa tarsi svetimas namas, kuriame gyveni, bet nebevaldai. Vieną dieną skauda čia, kitą – jau ten. Ir tu vaikštai po save kaip po seną butą, kuriame vis kažkas sugenda.
Vienatvė… ji ne visada rėkia. Dažniau ji tyli. Sėdi šalia, kai geri arbatą. Guli ant kitos pagalvės, kuri taip ir lieka nesuspausta. Kartais ji spaudžia krūtinę stipriau nei bet kokia liga. Nes kai skauda kūną – gali išgerti vaistų. O kai skauda tylą – nėra tabletės.
Būna dienų, kai nesinori keltis. Kai pagalvoji – kam? Kam tas dar vienas rytas, tas pats langas, tas pats skausmas, tie patys prisiminimai, kurie kartais gražesni už dabartį. Atrodo, kad gyvenimas jau viską pasakė, viską parodė, ir dabar tik kartoja.
Bet štai – arbata vis tiek kvepia. Net jei geri viena. Ir kartais, visai netikėtai, saulė pataiko tiesiai į stalą. Į tą pačią puodelio žymę. Ir ji sušvinta. Ir tu pagauni save galvojant – dar gražu. Dar kažkas yra.
Aš sergu. Aš pavargusi. Kartais bijau. Kartais labai vieniša. Bet kažkur giliai, ten, kur dar rusena ne visai užgesusi ugnis, yra tylus noras gyventi. Ne dėl didelių dalykų. Ne dėl stebuklų. Dėl mažų.
Dėl šilto puodelio ryte.
Dėl saulės ant stalo.
Dėl to, kad dar galiu atsikelti.
Dėl to, kad dar jaučiu.
Ir gal to visai pakanka. Galbūt gyvenimo prasmė ir nėra paslėpta dideliuose žygiuose. Galbūt ji yra būtent čia – gebėjime pastebėti šviesos spindulį ant seno stalo ir pajusti dėkingumą už dar vieną įkvėpimą. Kol mes jaučiame, kol mes pastebime, kol mes esame šioje tyloje – mes vis dar rašome savo istoriją. Ir kiekviena jos eilutė, net ir parašyta drebančia ranka, yra vertinga.