Dirbdama IPD (Individualios priežiūros darbuotoja), kasdien mačiau ne tik buitinius poreikius, bet ir tą tylią vienatvę, kurią senjorai bando paslėpti už arbatos puodelio. Tada man kilo mintis – o kas, jei sujungčiau savo moteris į vieną nematomą tinklą? Jos viena kitos nepažinojo, niekada nebuvo susitikusios, bet turėjo tiek daug bendro.
Paštininkas su misija
Aš tapau jų „slaptuoju agentu“. Vienoje namų pusėje paimdavau voką, kvepiantį vaistais ar kepiniais, o kitoje – mane pasitikdavo su tokiu nekantrumu, tarsi lauktų laimėjimo loterijoje.
„Svetlanėle, ar atvežei? Ar parašė man toji iš kito galo?“ – švytėdavo akys dar man nespėjus nusiimti batų.
Juokas per ašaras: Nuo krienų iki meilės nuotykių
Laiškai būdavo rašomi ant sąsiuvinio lapų, kartais drebančia ranka, bet su tokia ugnele!
Kova su daržo kenkėjais: Viena klientė rašė kitai: „Klausyk, mieloji, jei tavo agurkus puola amarai, nepirk tų nuodų. Aš jiems užtaisiau degtinės su krienais kokteilį – ryte visi gulėjo aukštyn kojom, o agurkai tokie linksmi paliko!“
Apie sveikatą be filtrų: Kita dalinosi „grožio“ paslaptimis: „Gydytojas sakė gerti daugiau vandens, bet aš jam sakau – nuo vandens tik varlės pilve kurkia. Aš geriu žolelių nuovirą ir darau veido kaukę iš grietinės. Mano katinas nuvalgo pusę kaukės, bet užtat abu gražūs vaikštom.“
Atsimenu, kai skaitėme šitą laišką kartu su kita močiute, ji pradėjo taip kvatotis, kad net arbata pro nosį ištryško. „Svetlana, laikyk mane, nes nuvirsiu nuo kėdės! Parašyk jai, kad katinas bent jau žinos, kokio skonio jos jaunystė!“ – juokėsi ji iki ašarų, braukdama jas prijuostės kampu.
Kodėl aš tai dariau?
Tai nebuvo tiesiog pramoga. Tai buvo gyvenimo skonis.
Laukimas: Jos pradėjo puoštis „laiško gavimo dienai“.
Reikalingumas: Kiekviena jautėsi svarbi, nes kažkas kitas (nepažįstamasis!) laukė jos patarimo ar tiesiog gero žodžio.
Bendrystė: Jos suprato, kad nėra vienos su savo ligomis ar senatvės rūpesčiais.
Mano pamoka
Ši patirtis man parodė, kad IPD darbas yra kur kas daugiau nei grindų plovimas ar vaistų padavimas. Tai yra galimybė sugrąžinti žmogui norą laukti rytojaus. Mano svetainėje ši istorija stovi kaip priminimas: už kiekvienų durų yra širdis, kuri nori būti išgirsta. Ir kartais viskas, ko reikia – tai popieriaus lapas, pieštukas ir paštininkas, kuris veža ne sąskaitas, o viltį.