Ji visada žiūrėdavo į kitus. Į gražesnes.Sėkmingesnes.Drąsesnes. Ir visada rasdavo priežastį, kodėl ji – ne tokia. „Ji gražesnė…“„Ji geriau atrodo…“„Ji kažką pasiekė…“ O aš? Šitas klausimas ją lydėjo metų metus. Veidrodis tapo ne draugu, o priešu. Ji matė tik trūkumus.Tik tai, kas „negerai“. Vieną dieną jos dukra priėjo ir pasakė: „Mama, tu graži.“ Ji nusijuokė.„Ką […]
Ji visada save lygino su kitais Read More »
Ji visada skubėjo. Ryte – darbas. Po darbo – namai.Savaitgaliais – tvarkymas, skalbimas, rūpesčiai. Ji net nepastebėjo, kada gyvenimas tapo tik pareigų sąrašu. „Dar šitą padarysiu… dar tą…“ Ir taip – metai po metų. Kartais ji pajusdavo nuovargį.Bet vis sau sakydavo: „Pailsėsiu vėliau.“ Tas „vėliau“ niekada neatėjo. Vieną dieną ji atsisėdo ant lovos krašto ir
Ji visą laiką skubėjo… kol vieną dieną sustojo Read More »
„Man jau per vėlu.“ Tai buvo jos dažniausias sakinys. Per vėlu keisti gyvenimą.Per vėlu rūpintis savimi.Per vėlu pradėti iš naujo. Ji taip galvojo daug metų. Ir tuo patikėjo. Kol vieną dieną susitiko seną pažįstamą. Ji buvo pasikeitusi.Gyvesnė. Šviesesnė. „Ką tu darai kitaip?“ – paklausė ji. Ir išgirdo paprastą atsakymą: „Aš tiesiog nusprendžiau, kad dar ne
Ji galvojo, kad jau per vėlu Read More »
