Senstant keičiasi ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo vidinis pasaulis — mintys, jausmai, požiūris į gyvenimą. Apie tai kalbama per mažai, nors daugeliui vyresnio amžiaus žmonių būtent emocinė būsena tampa sunkiausia kasdienybės dalimi.
Vyresniame amžiuje žmogus dažnai susiduria su tylia vienatve. Vaikai užauga, anūkai skuba gyventi savo gyvenimus, o artimų draugų ratas nenumaldomai traukiasi. Net ir gyvendamas šeimoje, senjoras gali jaustis vienišas ar pamirštas. Dirbdama su vyresnio amžiaus žmonėmis dažnai matau, kaip jiems svarbu paprastas žmogiškas bendravimas. Kartais užtenka vos kelių minučių ramaus, nuoširdaus pokalbio, kad žmogus pastebimai nusiramintų, pralinksmėtų ir vėl pasijustų svarbus.
Daug senjorų itin jautriai reaguoja į pagarbą ir bendravimo toną. Jiems reikia ne tik praktinės pagalbos, bet ir jausmo, kad jie vis dar yra lygiaverčiai visuomenės nariai. Šiltas žodis ar paprastas išklausymas kartais gydo geriau už vaistus.
Prisimenu vieną močiutę, kuri kasdien skundėsi stipriais neaiškios kilmės skausmais ir nerimu. Vaistai mažai tepadėjo. Tačiau vieną popietę tiesiog atsisėdau šalia ir leidau išsikalbėti apie jos jaunystę bei namus, kurių ji ilgisi. Po pusvalandžio ašarų ir prisiminimų moteris visiškai nurimo, o skausmai, pasirodo, tiesiog atsitraukė. Tai buvo ne fizinė liga, o kūno reakcija į ilgai gniaužtą liūdesį ir vienatvę.
Pokyčiai ir nežinomybė vyresniame amžiuje kelia natūralią baimę. Naujos technologijos, prastėjanti sveikata, finansiniai rūpesčiai ar didėjanti priklausomybė nuo kitų kuria didžiulį nesaugumo jausmą. Dėl to kai kurie senjorai tampa jautresni, greičiau susierzina arba užsisklendžia savyje. Tai ne „sugedęs charakteris“, o vidinis nuovargis ir gynyba.
Didelė problema yra tai, kad senjorai linkę slėpti savo tikrąsias emocijas. Jie paniškai bijo tapti našta savo artimiesiems, todėl nutyli apie savo baimes, skausmus ar vienatvę. Dėl to mums visiems svarbu išmokti pastebėti mažus ženklus — staiga atsiradusį nenorą bendrauti, apatiją, pasikeitusius įpročius ar nuolatinį liūdesį žvilgsnyje.
Senatvė nėra tik ligų ar silpnumo rinkinys. Tai gyvenimo etapas, kuriame žmogui labiausiai reikia šilumos ir saugumo. Kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus, nori likti matomas, išgirstas ir reikalingas.