Tai istorija apie moterį, kurią vadinkime tiesiog Mama.
Viskas prasidėjo nuo niekingo gerklės kutenimo. Atrodė, peršalimas, gal nuovargis – juk būnant 60-ies visada atsiranda ką nuveikti. Ji pati virė žolelių arbatas, čiulpė ledinukus, purškė vaistus, bet balsas vis labiau kimo, kol vieną rytą tiesiog išnyko. Tyloje atsirado baimė.
Kai gydytojas ištarė žodžius: „Ketvirta stadija. Skrandis, metastazės…“, pasaulis tiesiog sustojo. Tai nebuvo filmas. Tai buvo šaltas kabinetas ir svetimo žmogaus balsas, nubraukiantis visus jos ateities planus. Grįžusi namo ji žiūrėjo į savo rankas ir negalėjo patikėti, kad jos kūnas ją taip išdavė.
Pasakyti vaikams buvo sunkiau nei sirgti. Susisodinusi juos, ji ištarė tai, ko jokia motina nenori sakyti: „Vaikai, man pabaiga. Gydytojai sako, kad vilties mažai.“
Kambaryje stojo tokia tyla, kad girdėjosi laikrodžio tiksėjimas. Dukra tiesiog susmuko kėdėje, sūnus išėjo į balkoną paslėpti ašarų, kurios tvenkėsi gerklėje.
Mažieji nesuprato terminų, bet matydami verkiančius tėvus, jie tiesiog prilipo prie močiutės, laikydami ją už suknelės krašto, tarsi bijotų, kad ji išgaruos čia pat, svetainėje.
Vyras nepratarė nė žodžio. Tiesiog stipriai suėmė jos ranką. Jo akyse sustingo toks skausmas, kokio per trisdešimt bendro gyvenimo metų ji nebuvo mačiusi.
Prasidėjo ilgi mėnesiai palatose. Chemoterapija išsiurbė visas jėgas. Ji taip suliso, kad veidrodyje matė tik savo akis. Tačiau tomis sunkiomis dienomis įvyko stebuklas, kurio ji nesitikėjo.
Vaikai ir anūkai lankė ją po kelis kartus per dieną. Jie pasakojo jai apie mokyklą arba tiesiog sėdėjo šalia ir laikė už rankos. Gulėdama toje baltoje lovoje, ji pirmą kartą gyvenime aiškiai suprato: „Dieve, kaip jie mane myli. Aš jiems tikrai rūpiu. Aš jiems reikalinga ne kaip virėja ar pagalbininkė, o tiesiog kaip aš pati.“ Šis suvokimas tapo stipresnis už bet kokius vaistus. Atsirado nenumaldomas noras gyventi.
Ligos tyrimai pradėjo gerėti. Gydytojai traukė pečiais – stebuklas. Ji grįžo namo, dar silpna, bet laiminga. Tačiau džiaugsmą aptemdė nuojauta. Ji žiūrėjo į savo vyrą, kuris visą tą laiką buvo jos uola, ir matė, kad jis keičiasi. Jis išblyško, tapo lėtas, jo žvilgsnis buvo kažkur toli.
Vizitas pas gydytojus šįkart buvo jam. Diagnozė kaip perkūnas iš giedro dangaus – kasos vėžys.
Dabar jis gydosi, o ji stovi šalia jo. Po tokio dvigubo smūgio daugelis palūžtų, bet ne ji. Ji vaikšto po namus, tvarko vyro vaistus ir su neįtikėtina ramybe sako: „Dar ne laikas. Mes dar ne viską čia užbaigėme. Mes dar turime pamatyti, kaip užaugs anūkai.“
Ji nebežiūri į ligą kaip į mirties nuosprendį. Ji žiūri į tai kaip į priminimą, kokia brangi yra kiekviena diena, kai gali tiesiog kvėpuoti ir jausti savo šeimos meilę. Ji dabar kovoja už abu, nes žino – meilė turi galią gydyti tai, ko neįveikia medicina.